„Kai atidariau mažą kepyklėlę, galvojau, kad svarbiausia bus skanios bandelės“, – pasakojo vilnietė Rasa M. Pirmomis savaitėmis ji keldavosi dar prieš aušrą, minkydavo tešlą, ruošdavo įdarus ir laukdavo pirkėjų. Kvapas buvo puikus. Kainos – sąžiningos. Tačiau žmonės kažkodėl neužsukdavo. Vieni pravažiuodavo pro šalį, kiti net nepastebėdavo durų. Šalia nebuvo patogios vietos automobiliui pastatyti, šaligatvis baigdavosi ties judria gatve, o vakare visas kvartalas paskęsdavo tamsoje. „Atrodė, kad mano kepyklėlė yra nematoma. Lyg jos visai nebūtų“, – prisiminė moteris. Kilo įvairių minčių. Gal maistas prastas? Gal vieta netinkama? Gal užsidaryti, kol skolos dar nėra per didelės? Tačiau vieną rytą Rasa pastebėjo kai ką svarbaus. Į kepyklą užėjo keli žmonės, laukę netoliese esančioje autobusų stotelėje. Jie nusipirko kavos, bandelių ir pažadėjo sugrįžti. Tada moteris suprato – kartais verslo sėkmę lemia ne tik tai, ką parduodi. Labai svarbu ir tai, kas yra aplink.

Smulkus verslas retai auga visiškoje tuštumoje. Jam reikia žmonių srauto, patogaus susisiekimo, matomumo ir saugumo. Skamba paprastai? Taip. Bet būtent šie dalykai dažnai pamirštami renkantis vietą veiklai.

Galima išsinuomoti labai gražias komercines patalpas, tačiau kas iš to, jei klientui iki jų reikia eiti per purvą, ieškoti įėjimo tarp sandėlių ar sukti kelis ratus, kol ras vietą automobiliui? Žmogus gali atvažiuoti vieną kartą. Antrą kartą jis greičiausiai pasirinks patogesnį konkurentą.

Gera infrastruktūra pirmiausia padeda verslui būti pasiekiamam. Šalia esanti viešojo transporto stotelė gali atvesti darbuotojus ir klientus. Dviračių takas paskatina užsukti žmones, kurie kasdien keliauja tuo pačiu maršrutu. Patogus šaligatvis svarbus šeimoms su vaikais, vyresnio amžiaus žmonėms ir klientams, turintiems judėjimo sunkumų.

Ar tikrai keli metrai šaligatvio gali turėti įtakos pardavimams? Gali. Ir kartais labai didelę.

Ne mažiau svarbios automobilių stovėjimo vietos. Lietuvoje nemažai žmonių kasdien juda automobiliu, todėl sudėtingas privažiavimas gali tapti rimta kliūtimi. Ypač tada, kai verslas parduoda stambesnes prekes, teikia grožio, sveikatos priežiūros ar remonto paslaugas. Klientas nenori nešti sunkaus pirkinio kelis šimtus metrų. Jis taip pat nenori pavėluoti į vizitą, nes dešimt minučių ieškojo laisvos vietos.

Renkantis komercines patalpas Vilniuje, apie tai verta galvoti dar prieš pasirašant nuomos sutartį. Sostinėje žmonių srautai dideli, tačiau jie pasiskirstę labai nevienodai. Vienoje gatvės pusėje kavinė gali būti pilna, o kitoje – tuščia. Kodėl? Kartais kaltas ne meniu ir ne aptarnavimas. Tiesiog vienoje pusėje yra perėja, stotelė ir aiškus pėsčiųjų maršrutas, o kitoje – intensyvus eismas ir nepatogus priėjimas.

Infrastruktūra gali padėti ir tada, kai šalia veikia kiti verslai. Iš pirmo žvilgsnio konkurentai atrodo pavojingi. Bet ar visada? Šalia sporto klubo įsikūrusi sveiko maisto parduotuvė gali sulaukti daugiau klientų. Netoli odontologijos klinikos veikiančiai vaistinei taip pat lengviau pritraukti lankytojų. Vaikų žaidimų kambarys gali būti naudingas kavinei, o biurų pastatai – dienos pietus siūlančiam restoranui.

Svarbu stebėti ne tik žmonių skaičių, bet ir jų įpročius. Kas čia vaikšto rytais? Kas atvyksta per pietus? Ar rajonas gyvas vakare? Ar savaitgaliais jis ištuštėja? Atsakymai gali parodyti, kokiam verslui vieta tinkama, o kokiam – nelabai.

Komercinės patalpos naujame gyvenamajame rajone gali atrodyti labai perspektyviai. Aplink statomi daugiabučiai, atsikrausto jaunos šeimos, daugėja gyventojų. Tačiau reikėtų pasižiūrėti, ar rajone jau veikia mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos ir parduotuvės. Tokie objektai kuria kasdienį žmonių judėjimą. O judėjimas sukuria galimybę būti pastebėtam.

Apšvietimas taip pat svarbus. Tamsi gatvė vakare atbaido. Net jeigu realaus pavojaus nėra, klientas gali jaustis nejaukiai. Gerai apšviestos vitrinos, takai ir įėjimai suteikia saugumo. Jie padeda verslui veikti ilgiau ir pritraukti žmones po darbo valandų.

Ką gali padaryti pats smulkusis verslininkas, jeigu aplinka nėra ideali? Nebūtina iš karto kraustytis.

Galima aiškiau pažymėti įėjimą, įrengti geriau matomą iškabą, susitarti su kaimynais dėl bendro automobilių stovėjimo ar kreiptis į savivaldybę dėl apšvietimo, perėjos ir šaligatvio sutvarkymo. Kartais keli aplinkinių verslų savininkai, veikdami kartu, pasiekia daugiau nei vienas žmogus. Juk problema dažniausiai bendra.

Rasa taip ir padarė. Ji pasikalbėjo su šalia dirbančiu kirpėju, nedidele siuvykla ir gėlių parduotuvės savininke. Kartu jie kreipėsi dėl papildomo gatvės apšvietimo ir aiškesnio ženklinimo. Prie kepyklėlės atsirado dviračių stovas, o tuščiame kiemo kampe buvo pažymėtos kelios trumpo sustojimo vietos. Rasa dar pastatė nedidelę lentą su dienos pasiūlymu prie tako, kuriuo žmonės eidavo nuo autobusų stotelės.

Stebuklas? Ne. Tačiau rezultatas pasirodė greitai.

Pirkėjų daugėjo. Rytais užsukdavo į darbą skubantys žmonės, per pietus ateidavo netoliese dirbantys darbuotojai, o vakarais – šeimos. Po kelių mėnesių Rasa jau galėjo samdyti pagalbininkę. Dar po metų kepyklėlė pradėjo tiekti kepinius dviem vietinėms kavinėms.

„Pasirodo, buvome ne nematomi. Tiesiog žmonėms buvo per sunku mus pasiekti“, – juokėsi Rasa. Dabar jos kepyklėlės langai vakare šviečia iš tolo, o prie durų neretai nusidriekia trumpa eilė. Ta pati vieta. Tas pats verslas. Bet visai kita aplinka.