Noriu pasidalinti savo sėkmės istorija ir kaip pavyko susikrauti nemažą turtą išvykus į užsienį. Prieš keletą metų smogus krizei kaip ir daugelis lietuvių išvykau gyventi į užsienį. Visą gyvenimą mėgau gaminti ir valgyti, šokoladiniai pyragai, desertai ir keksai visada mane traukė. Tačiau Lietuvoje to parduoti nebepavykdavo, todėl susikroviau daiktus ir patraukiau į Daniją, kur draugai pasiūlė darbą.

Uždarbis nebuvo blogas palyginus su Lietuvos, tačiau pats darbas sandėlyje man nepatiko. Iškart pradėjau galvoti apie šokoladinių pyragų ir keksų kepimą, taipogi ir desertais. Jei tai sekėsi Lietuvoje, kodėl turėtų nesisekti užsienyje, jei tai darai užtikrintai, o ekonomika klesti. Padirbęs pusę metų susikroviau pakankamą pradinį kapitalą pradėti verslą svečioje šalyje.

Viskas vyko sklandžiai, kalbu apie popierių tvarkymą ir panašius dalykus. Išsinuomoti patalpas taipogi nebuvo sunkoka, nes turėjau draugą kalbantį daniškai. Todėl po dar keletos mėnesiu jau ėmiausi verslo. Pirmas žingsnis buvo pasirinkti savo meniu, į kurį įeitu taip pamėgti šokoladiniai pyragai, desertai ir keksai.

Apie mėnesį studijavau įvairiausius receptus, kurie sudomintų Danijos rinką. Stengiausi atsirinkti tokius, kurie atkeliautų iš Lietuvos, bet nebūtų tokie žinomi užsienio šalyje. O tuomet prasidėjo tikrasis darbas ir jau pamėgtų kepinių kepimas. Darbo laiką pasirinkome taipogi labai keistą, dirbdavome tik vakare. Priežastis paprasta – draugas, kuris kalbėjo daniškai mano idėja netikėjo, jam pyragai buvo ne motais, todėl jis darbo nesiryžo atsisakyti. Bet papildomų pinigų jis norėjo, todėl radom išeitį. Aš dirbdavau ir ruošdavau kepinius per dieną, o vakare jis juos parduodavo.

Sunku patikėti, bet po dviejų mėnesių šokoladiniai pyragai, desertai ir keksai atpirko visas išleistas investicijas. O draugas metė savo darbą ir mes pradėjome dirti kaip normalios kepyklėlės. Uždirbdavo maždaug du ar tris kartus daugiau, nei prieš tai kur dirbome sandėlyje. O ir malonumas dirbti sau – didžiulis, ypač kai klientai dėkoja ir ateina kasdien!

Šiuo metu mes jau turime dvi kepyklėles ir esame pasisamdę net 6 žmones. Ir patikėkite mes net neketiname sustoti. Turime idėją artimiausiu metu atidaryti dar dvi kepyklėlės ir patys norime grįžti į Lietuvą, tik palikę apmokytus žmones dirbti ten mums. Šiuo straipsniu norėjau pasakyti, kad net užsienyje nemokant kalbos, galima uždirbti daugiau nei eiliniam emigrantui iš Lietuvos, Lenkijos ar Rumunijos.